Yra vakarų, kai šviesa sklinda ne tik iš žibintų, bet ir iš žmonių širdžių…
Šiandien mūsų darželį apgaubė ypatinga šiluma, jaukumas ir bendrystė. Čia sužibo ne tik mažos žibintų ugnelės – čia suspindo tikėjimas, viltis ir meilė.
Šiai šventei vaikai kartu su savo tėveliais kūrė žibintus. Kiekvienas jų – savitas, nepakartojamas, kupinas mažų rankelių darbo, kūrybos, tėvelių rūpesčio ir, svarbiausia, kartu praleisto laiko. Juk gražiausios vaikystės dovanos – ne daiktai, o akimirkos, kuriose telpa artumas, dėmesys ir meilė.
Kol aplink vis garsiau kalbama apie Heloviną, mes renkamės kitokią tradiciją. Ne baimę, ne gąsdinimus ar bauginančias kaukes, o šviesą, gerumą, ramybę ir bendrystę. Mes nešvenčiame Helovino – mes kuriame savą, prasmingą šviesos šventę, kurioje svarbiausia tai, ką norime užauginti mažose vaikų širdelėse.
Tikėjimą – savimi, kitu žmogumi ir pasaulio gerumu.
Viltį – kad net ir tamsiausią vakarą visada galima atrasti šviesą.
Meilę – kuri sušildo, apkabina, sujungia ir niekada nesibaigia, kai ja dalijamės.
Šį vakarą, vaikų ir tėvelių rankose įsižiebus žibintams, dar kartą pajutome, kokia stipri yra mūsų bendrystė. Kiek daug šviesos gali sukurti mažos rankelės, kai jas lydi didelės, mylinčios širdys.
Nuoširdžiai dėkojame visoms šeimoms už kūrybiškumą, už kartu su vaikais pagamintus žibintus, už buvimą šalia ir už tai, kad drauge puoselėjame tradicijas, kurios moko ne bijoti tamsos, o pačiam tapti šviesa.
Tegul ant mažų vaikų delnų šiandien sužibusi tikėjimo, vilties ir meilės ugnelė niekada neužgęsta jų širdyse…
Nes kartais vienos mažos ugnelės pakanka, kad pasaulis taptų šviesesnis.
